Švietėjiškos veiklos pradžia
Vilniuje įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą. Pradeda versti knygeles į lietuvių kalbą, dalyvauja Lietuvių demokratų partijos renginiuose, suvažiavimuose, pamėgsta meno saviveiklą. A. Smetonos namai tampa daugelio to meto Vilniaus veikėjų susitikimo vieta.
Vilniuje galutinai susiformavo A. Smetonos tautiškumo nuostata. Pradeda remti Vilniaus lietuvių visuomeniniame judėjime „ramią“ kultūrinio gyvenimo plėtrą. 1905 m. Rusijos imperijoje prasidėjus revoliucijai, A. Smetona iškyla šalia P. Višinskio, J. Vileišio, J. Šaulio, F. Bortkevičiaus ir K. Griniaus kaip žymesnis Lietuvos demokratų partijos veikėjas. Išaugusį A. Smetonos autoritetą Lietuvos demokratų partijoje ir apskritai lietuvių visuomeniniame gyvenime rodo ir jo išrinkimas į suvažiavimo prezidiumą. Jį beveik visi siūlė Seimo pirmininku.
Revoliucijai pralaimėjus, carizmui puolant, sustiprėja Smetonos konservatizmas, jam per daug revoliucinga atrodė ir Lietuvos demokratų partija. Jis pasitraukė iš „Lietuvos ūkininko“ bendradarbių ir jau 1907 m. kartu su J. Tumu – Vaižgantu ragino plėtoti daugiau kultūrinę veiklą. Tačiau ši grupė prie „Vilniaus žinių“ redakcijos taip ir nesusitelkė, nes laikraščio savininkas P. Vileišis perdavė jį LDP ir socialdemokratų atstovų grupei. Taip nutrūko pirmasis A. Smetonos sumanytas bendradarbiavimas su katalikų kunigais, kuris vėl atgijo 1907 m. spalio mėnesį, pradėjusi leisti triskart per savaitę laikraštį „Viltis“.
Pagrindinę „Vilties“ kryptį nusakė žodžiai „Mūsų viltis vienybėje“ .Viename savo straipsnių A. Smetona pabrėžia lietuvių vienybę: „Bendram darbui yra reikalingas laikraštis. Juo žada būti viltis, leidžiama ne vieno ir ne keleto, o didelio būrio susitelkusių lietuvių“. Viltis aptarė bendrus lietuvių tautos reikalus, bet skaitytojų ieškojo tarp pasiturinčių sluoksnių.
„Viltyje“ išsiskyrė J. Tumo Vaižganto ir A. Smetons plunksnos. J. Tumo – Vaižgantas rėmė lietuvių katalikų spaudą, aukštino kunigų kultūrinį darbą, bandė nurodyti, jog rusų visuomenės problemos nėra lietuvių reikalas. A. Smetona skatino daugiau domėtis lietuvių problemomis. A. Smetonos straipsniai pamažu telkė inteligentus apie „Viltį“. Taip susidarė tautiškoji srovė, nesistikinti nieko daugiau iš saro vyriausybės išsikovoti, pasitenkinus, tuo, kas jau buvo iškovota (spauda ir mokyklos), vadinamoji vidurio srovė. Palikti „Viltį“, į kurią buvo įdėta daug širdies ir proto, A. Smetonai, be abejo, buvo skaudu.
„Vilties“ ir „Vairo“ puslapiuose (1908 – 1914 m.) A. Smetona kėlė sunkią, nepritekliaus kamuojamų to meto Rytų Lietuvos valstiečių ir darbininkų dalią: „ Samdiniai gyvena be rytojaus. Mažažemis dar gali svajoti, kad senatvėje, nustojęs sveikatos, galės lindėti savo pastogėje, ant savo žemės pastatytoje trobelėje. Bežemis neturi nė tos vilties...“. 1911m. Lietuvoje lankėsi Dž. V. Taperis, JAV krikščionių draugijos atstovas, kuris domėjosi lenkų, rusų ir lietuvių emigracijos priežastimis. A. Smetona svečią nuvežė į Vlnijos Panoviškių kaimą netoli Rūdiškių, kur matomos aiškias emigracijos priežastys: „Žemė suskaldyta siauručiais rėželiais, kaip botagais, trobos mažutės, žemutės, tiesa, jau su kaminais; tvartų, daržų ir klojimų beveik nematyti. Nėvieno gėlių darželio, reta prie kurio kiemo sodelis su keliais medžiais. Gale sodžiaus kapai, senais mediniais kryžiais, pušimis apsodinti, baigia liūdną paveikslą. Pastebėjau, kad ir Amerikos keleiviams koktu pasidarė.“
Didėjant emigracijai A. Smetona suvokė, kad JAV ankščiau ar vėliau stabdys imigraciją į šalį, todėl ragino valstiečius šviestis, mokytis, steigti amatų mokyklas, kurti taupymo ir senatvės aprūpinimo kasas, nukreipti valstiečius į Lietuvos miestus. Smetona kelė ir valstiečių materialinės padeties gerinimo klausimus. Siūlė lietuvių šviesuoliams tarpininkauti ir padėti valstiečiams.
