Visuomeninė veikla Vilniuje
Antanas Smetona pradėjo aktyvę veiklą lietuvių kultūros draugijoje: „Aušros“ knygų leidimo bendrovėje, Lietuvių dailės draugijose, Vilniaus lietuvių sušelpimo, „Ryto“, „Žiburėlyje“ ir kitose, kai kuriose Vilniaus gimnazijose dėstė lietuvių kalbą, buvo vienas pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų. 1914 m. pradžioje, pasitraukęs iš „Vilties“ leidėjų tarpo, A. Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų dvisavaitinį žurnalą „Vairas“, kuris tęsė „Vilties“ idėjas, formavo tautiškumo ideologiją, suaugusią su katalikiškojo tikėjimo postulatais: „mus visus jungia tautinės kultūros pagrindas, ant kurio mes stovime ir ant kurio norėtume matyti kitus stovint, bendra sielos kultūra, auklėjama krikščionybės“.
Kodėl „Vairas“? 1913 m. spalio 2 d. laiške A. Voldemarui Smetona rašė, jog lietuvių inteligentijos nėra, „ji klaidžioja po pasaulio jūrą, svetimomis ideologijomis vaduodamos, savo pažiūrą į lietuvių visuomenę ir į politiką remdama ant svetimųjų idėjų skeveldrų“. A. Smetona užsimojo lietuvių inteligentiją sutelkti tautiniu pagrindu: „ Mūsų žurnalo tikslas suburti vienon krūvon visa, ką lietuviai šiuo metu turi geresnio ir sveikesnio, sutelkti vienon draugėn rimtąsias mūsų inteligentų pajėgas. Tada turėsime laivą lietuvių jūroje ir jį ves „Vairas“.
„Vairas“ turėjo telkti lietuvių inteligentiją, kurios pagrindinis uždavinys turėjo būti – vadovavimas tautos gyvenimui, o A. Smetona, be abejo buvo vairininku. Jis pradėjo telkti į bendrą stovyklą lietuvių krikščionis demokratus. Tautiškosios ideologijos pagrindu A. Smetona 1917-1920 m. sugebėjo suvienyti katalikų veikėjus, kai kuriuos dešniuosius ir vykdyti savo politinę veiklą.
Smetona buvo vienos Lietuvių mokslo draugijos (LMD) narių ir steigėjų, vėliau, kaip žinomas veikėjas, buvo išrinktas į draugijos vadovybę. Savo veiklos draugijoje jis, matyt, nevertino, nes apie jos renginius atsiliepdavo ironiškai, su pašaipa. Apie vieną 1912 m. susirinkimą rašė, kad jis „nebus įdomus. Vydūnas skaitys apie „palaimą“, čiurlionienė apie Pietarį, dar gal kai ką paveblės, cicilikai pašūkaus ir bus galas“.
Vokietijos – Rusijos karo metu, A. Smetona dalyvauja Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje. 1915 m. knygų, vadovėlių leidimą perėmė LMD komisija, į kurią įėjo A. Smetona, M. Biržiška, P. Klimas, A. Janulaitis ir K. Bizauskas. Ši komisija per 5 metus išleido 115 vadovėlių įvairių mokslo dalykų: logikos, psichologijos, lietuvių kalbos, literatūros, matematikos, fizikos, istorijos, kalbų.Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti rūpinosi ne vien varguoliais, bet ir švietimu -atidaromos pradinės mokyklos, Vilniuje įsteigta gimnazija, rengiami mokytojų kursai. A. Smetonai buvo pavesta rūpintis aritmetikos teorijos ir algebros vadovėliais. Darbas atnešė vaisių. A. Smetona išleido: „Elementariosios algebros vadovėlis“, „Aritmetikos uždavinynas vidurinėms mokykloms“ I-II dalis, „Algebros uždavinynas“, „Algebros teorija“, „Aritmetikos teorija“. Smetonai pavyko užpildyti švietimo srityje tuo met esamas spragas.
Vokietijos kariuomenei 1915 m. okupavus Lietuvą, A. Smetona liko Vilniuje. Dalis visuomenės veikėjų pasitraukė į Rusiją. Smetona tampa vienu svarbiausiu Vilniaus lietuvių veikėjų ir, apsuptas nedidelio bendraminčių būrio, šalpos draugijose pradeda veikti naujomis sąlygomis, į kurias pateko Lietuva, okupantams kraunant ant gyventojų pečių vis naujas ir naujas karo meto sunkenybes. Prasidėjo atvira germanizacija. Apie lietuvių sunkią padėtį mažai kas žinojo. Beje, ir lenkų veikėjai pradėjo reikšti senas unijines pretenzijas į Lietuvą.
Vilniaus krašte pradėjo daugėti lenkiškų mokyklų. A. Smetona pradėjo kovoti dėl savų mo-kyklų, įtraukiant žydus, baltarusus. Dar prieš karą M. Yčas, A. Smetona ir kiti lietuvių veikėjai su-prasdami, jog lietuvių procentas miestuose nedidelis, blokuodavosi rinkimuose su žydų bendruomene ir pasiekdavo gerų laimėjimų. Taip pat A. Smetona ir lietuvių grupės siekė Lietuvos nepriklausomybės ir savarankiškumo.
1917 m. okupacinė valdžia suteikė leidimą laikraščiui „Lietuvos aidas“, kuris ėjo triskart per savaitę. A. Smetona tapo redaktoriumi leidėju. Jis pasižadėjo būti nepartinis, tautinę vienybę skelbiantis laikraštis. Pirmajame jo numeryje A. Smetona pareiškė, kad „ nebemanoma grįžti į Rusijos valdžią. Nenorime pakliūti į naują kieno galią. Norime būti laisvi ir visomis rankomis, kad ir kitų padedami, atstatyti nuniokotą Lietuvą. Geisti savarankiškos Lietuvos mums įgalina didinga Lietuvos istorinė praeitis ir tautų pripažinta teisė į laisvą apsisprendimą“. A. Smetona buvo prižiūrimas vokiečių cenzorių, todėl okupacinė politika nekritikuojama ir užuominomis pasisakoma Lietuvos ateities klausimais. Įvadinį straipsnį A. Smetona baigė – „Tepadeda mums Dievas“.
Nuo 1919-1920 m. ir 1926-1940 m. ėjo prezidento pareigas, todėl daugiau dėmesio skyrė politinei veiklai. 1924-1940 m. – Lietuvos tautininkų sąjungos lyderis. 1926 m. valstybinio perversmo organizatorius. Po perversmo tapo Lietuvos Respublikos prezidentu, įvedė autoritarinį režimą, spaudos cenzūrą, stiprino prezidento teises. 1940 m. birželio 15 d. Raudonajai armijai užimant Lietuvą, pasitraukia į Vokietiją, vėliau į Šveicariją ir JAV. A. Smetona savo švietėjišką veiklą tęsė JAV ir toliau rūpinosi Lietuvos padėtimi.
Antanas Smetona pradėjo aktyvę veiklą lietuvių kultūros draugijoje: „Aušros“ knygų leidimo bendrovėje, Lietuvių dailės draugijose, Vilniaus lietuvių sušelpimo, „Ryto“, „Žiburėlyje“ ir kitose, kai kuriose Vilniaus gimnazijose dėstė lietuvių kalbą, buvo vienas pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų. 1914 m. pradžioje, pasitraukęs iš „Vilties“ leidėjų tarpo, A. Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų dvisavaitinį žurnalą „Vairas“, kuris tęsė „Vilties“ idėjas, formavo tautiškumo ideologiją, suaugusią su katalikiškojo tikėjimo postulatais: „mus visus jungia tautinės kultūros pagrindas, ant kurio mes stovime ir ant kurio norėtume matyti kitus stovint, bendra sielos kultūra, auklėjama krikščionybės“.
Kodėl „Vairas“? 1913 m. spalio 2 d. laiške A. Voldemarui Smetona rašė, jog lietuvių inteligentijos nėra, „ji klaidžioja po pasaulio jūrą, svetimomis ideologijomis vaduodamos, savo pažiūrą į lietuvių visuomenę ir į politiką remdama ant svetimųjų idėjų skeveldrų“. A. Smetona užsimojo lietuvių inteligentiją sutelkti tautiniu pagrindu: „ Mūsų žurnalo tikslas suburti vienon krūvon visa, ką lietuviai šiuo metu turi geresnio ir sveikesnio, sutelkti vienon draugėn rimtąsias mūsų inteligentų pajėgas. Tada turėsime laivą lietuvių jūroje ir jį ves „Vairas“.
„Vairas“ turėjo telkti lietuvių inteligentiją, kurios pagrindinis uždavinys turėjo būti – vadovavimas tautos gyvenimui, o A. Smetona, be abejo buvo vairininku. Jis pradėjo telkti į bendrą stovyklą lietuvių krikščionis demokratus. Tautiškosios ideologijos pagrindu A. Smetona 1917-1920 m. sugebėjo suvienyti katalikų veikėjus, kai kuriuos dešniuosius ir vykdyti savo politinę veiklą.
Smetona buvo vienos Lietuvių mokslo draugijos (LMD) narių ir steigėjų, vėliau, kaip žinomas veikėjas, buvo išrinktas į draugijos vadovybę. Savo veiklos draugijoje jis, matyt, nevertino, nes apie jos renginius atsiliepdavo ironiškai, su pašaipa. Apie vieną 1912 m. susirinkimą rašė, kad jis „nebus įdomus. Vydūnas skaitys apie „palaimą“, čiurlionienė apie Pietarį, dar gal kai ką paveblės, cicilikai pašūkaus ir bus galas“.
Vokietijos – Rusijos karo metu, A. Smetona dalyvauja Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje. 1915 m. knygų, vadovėlių leidimą perėmė LMD komisija, į kurią įėjo A. Smetona, M. Biržiška, P. Klimas, A. Janulaitis ir K. Bizauskas. Ši komisija per 5 metus išleido 115 vadovėlių įvairių mokslo dalykų: logikos, psichologijos, lietuvių kalbos, literatūros, matematikos, fizikos, istorijos, kalbų.Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti rūpinosi ne vien varguoliais, bet ir švietimu -atidaromos pradinės mokyklos, Vilniuje įsteigta gimnazija, rengiami mokytojų kursai. A. Smetonai buvo pavesta rūpintis aritmetikos teorijos ir algebros vadovėliais. Darbas atnešė vaisių. A. Smetona išleido: „Elementariosios algebros vadovėlis“, „Aritmetikos uždavinynas vidurinėms mokykloms“ I-II dalis, „Algebros uždavinynas“, „Algebros teorija“, „Aritmetikos teorija“. Smetonai pavyko užpildyti švietimo srityje tuo met esamas spragas.
Vokietijos kariuomenei 1915 m. okupavus Lietuvą, A. Smetona liko Vilniuje. Dalis visuomenės veikėjų pasitraukė į Rusiją. Smetona tampa vienu svarbiausiu Vilniaus lietuvių veikėjų ir, apsuptas nedidelio bendraminčių būrio, šalpos draugijose pradeda veikti naujomis sąlygomis, į kurias pateko Lietuva, okupantams kraunant ant gyventojų pečių vis naujas ir naujas karo meto sunkenybes. Prasidėjo atvira germanizacija. Apie lietuvių sunkią padėtį mažai kas žinojo. Beje, ir lenkų veikėjai pradėjo reikšti senas unijines pretenzijas į Lietuvą.
Vilniaus krašte pradėjo daugėti lenkiškų mokyklų. A. Smetona pradėjo kovoti dėl savų mo-kyklų, įtraukiant žydus, baltarusus. Dar prieš karą M. Yčas, A. Smetona ir kiti lietuvių veikėjai su-prasdami, jog lietuvių procentas miestuose nedidelis, blokuodavosi rinkimuose su žydų bendruomene ir pasiekdavo gerų laimėjimų. Taip pat A. Smetona ir lietuvių grupės siekė Lietuvos nepriklausomybės ir savarankiškumo.
1917 m. okupacinė valdžia suteikė leidimą laikraščiui „Lietuvos aidas“, kuris ėjo triskart per savaitę. A. Smetona tapo redaktoriumi leidėju. Jis pasižadėjo būti nepartinis, tautinę vienybę skelbiantis laikraštis. Pirmajame jo numeryje A. Smetona pareiškė, kad „ nebemanoma grįžti į Rusijos valdžią. Nenorime pakliūti į naują kieno galią. Norime būti laisvi ir visomis rankomis, kad ir kitų padedami, atstatyti nuniokotą Lietuvą. Geisti savarankiškos Lietuvos mums įgalina didinga Lietuvos istorinė praeitis ir tautų pripažinta teisė į laisvą apsisprendimą“. A. Smetona buvo prižiūrimas vokiečių cenzorių, todėl okupacinė politika nekritikuojama ir užuominomis pasisakoma Lietuvos ateities klausimais. Įvadinį straipsnį A. Smetona baigė – „Tepadeda mums Dievas“.
Nuo 1919-1920 m. ir 1926-1940 m. ėjo prezidento pareigas, todėl daugiau dėmesio skyrė politinei veiklai. 1924-1940 m. – Lietuvos tautininkų sąjungos lyderis. 1926 m. valstybinio perversmo organizatorius. Po perversmo tapo Lietuvos Respublikos prezidentu, įvedė autoritarinį režimą, spaudos cenzūrą, stiprino prezidento teises. 1940 m. birželio 15 d. Raudonajai armijai užimant Lietuvą, pasitraukia į Vokietiją, vėliau į Šveicariją ir JAV. A. Smetona savo švietėjišką veiklą tęsė JAV ir toliau rūpinosi Lietuvos padėtimi.
